- didžiavaldis
- didžiaval̃dis, -ė smob. (2) Š kas turi didelę valdžią: Žmogus turi būti didžiavaldis, eidamas didžiosios teisybės vieškeliu J.Jabl. Ko taip šliaužioji vergiškai prieš didvaldas, prieš didžiavaldžius, prieš aukštavaldžius žmones? Vr.
Dictionary of the Lithuanian Language.